Leonas Petkevičius

Įžanga

Ne spaudai ar garbei parašyti šie atsiminimai, o anūkams ir jų vaikams… Norėčiau, kad jie žinotų ką jų senelis pergyveno ir koks tai buvo laikotarpis. Norėčiau, kad jie spręstų apie tą laikotarpį ne vienašališkai, o susidarytų visapusišką to laiko vaizdą ir žmogų jame bei jo moralę. O laikotarpis buvo sudėtingas ir sunkus.

Tuo laiku pasaulyje įsiviešpatavo blogio tamsiosios jėgos, kurios stengėsi žmogų suvaržyti, atimti laisvę, net fiziškai sunaikinti jeigu jisai nepaklus tam blogiui. Iki šiol tas blogis taip išbujojo visose žmogaus gyvenimo sferose ir sąmonėje, kad su juo kovoti pasidarė nepaprastai sunku. Reikia labai didelių pastangų išsilaikyti žmogumi tikrąja to žodžio prasme. O juk didžiausias kiekvieno žmogaus kūrinys yra jo paties gyvenimas. Todėl dorai ir garbingai pragyventi gyvenimą yra pirmoji ir didžiausia kiekvieno žmogaus pareiga. Visokie svyravimai ir persimėtymai iš vienos pasaulėžiūros į kitą yra silpnų ir nepastovių žmonių bruožas. Tokie žmonės niekuomet neužsitarnaus deramos pagarbos ir savo sąžinės ramybės.

Mes nuo pat mažens buvome auklėjami krikščioniškoje dvasioje ir moralėje ir todėl turim ją saugoti kaip brangiausią turtą. Tėvai ir seneliai mus taip auklėjo, todėl ir mes turim savo anūkus saugoti, kad jie išaugtų moraliai tvirti ir garbingi savo tautos sūnūs. Tėvynės, tėvų meilė tegu juos lydi visą gyvenimą.

Labai norėčiau, kad ta tamsa, kuri laiko užgožusi mūsų brangią Lietuvą ir didelę dalį pasaulio komunizmo ar fašizmo pavidale, jums, mielieji, pranyktų ir jūs galėtumėt gyventi gražesniame ir šviesesniame pasaulyje.